Vitamino D nauda ir žala augančiam orgnizmui

2015/11/29 Kategorija: Apie vitaminą D

Vitaminas D – tai riebaluose tirpus vitaminas, kuris yra svarbus kalcio apykaitos procesuose. Siauras vitamino D terapinis langas lemia ne tik padidėjusią hipovitaminozės riziką, bet ir ne mažiau pavojingą toksinį vitamino D poveikį. Norint apsaugoti vaikus nuo šių, organizmui pavojingų būklių, svarbu vadovautis vitamino D skyrimo algoritmais.

Straipsnyje pateikiama naujausia vitamino D literatūros apžvalga su kiekio kraujyje normų ir dozavimo rekomendacijomis.

Pastaruoju metu pasaulyje vitamino D nepakankamumas tampa epideminiu, o jo paplitimas stebimas įvairiu metų laiku, įvairiose amžiaus grupėse, įvairiuose geografiniuose regionuose ar šalyse. Rizikos grupėms priklauso toli į šiaurę nuo pusiaujo nutolusios šalys, kuriose aktyviai vitamino D sintezei reikalinga saulės ekspozicija, galima tik šiltuoju metų laiku. Moksliniai tyrimai rodo, kad vitamino D trūkumas ir sezoniniai svyravimai nustatomi ne tik rizikos grupėse, bet ir sveikiems jauniems žmonėms, ypač šaltuoju metų laiku, kai yra trumpiausias dienos ilgumas.

Kita grėsmė, su kuria vis dažniau susiduriama, yra ta, kad norint išvengti neigiamo D hipovitaminozės poveikio, pasireiškia vitamino D toksiškumas, atsirandantis viršijus rekomenduojamas normas.

Šio straipsnio tikslas ­­– atkreipti dėmesį, kad pediatrinėje praktikoje svarbu ne tik apsaugoti vaikus nuo vitamino D trūkumo, bet ir užkirsti kelią jo perdozavimui, vartojant neadekvačias vitamino D dozes.

Vitamino D apibūdinimas, apykaita, fiziologinis vaidmuo organizme

Vitaminas D (kalciferolis) – tai riebaluose tirpus vitaminas, kuris yra svarbus pasisavinant kalcį. Tik keli maisto produktai turi vitamino D, tad jo sintezė odoje yra pagrindinis vitamino šaltinis. Vitaminas D, gautas su maistu, papildais ar pasigaminęs odoje, yra biologiškai neaktyvus, todėl fermentai jį turi paversti į aktyvius metabolitus. Su augaliniu maistu gauname vitamino D2 (ergokalciferolio), su gyvulinės kilmės maistu – vitamino D3(cholekalciferolio). Su kitais riebalais jie sudaro chilomikronus, o su limfa patenka į veninę kraujotaką. Vitaminas D gali būti kaupiamas riebalinėse ląstelėse, iš kurių atsipalaiduoja esant poreikiui. Patekęs į kraujotaką, jis jungiasi su transportiniais baltymais ir nukeliauja į kepenis. Kepenų mitochondrijose (mikrosomose) neaktyvų vitaminą D fermentai paverčia į 25-hidroksi-vitaminą D (kalcidiolį) (25[OH]D), pagrindinę cirkuliuojančią formą kraujotakoje. Inkstuose prijungiama dar viena hidroksilo grupė ir susidaro 1,25-dihidroksi-vitaminas D, t. y. aktyvioji vitamino D forma (kalcitriolis). Vitaminas D ir jo metabolitai veikia kalcio pasisavinimo procesus, užtikrina kalcio homeostazę ir kaulų metabolizmą.

Kalcis – tai mineralinis mikroelementas, daugiausiai randamas žmogaus kauluose ir dantyse. Jis dalyvauja įvairiuose medžiagų apykaitos procesuose, raumenų ir nervų veikloje, skatina įvairių hormonų bei fermentų veiklą, kraujo krešėjimą. Svarbu pabrėžti, kad kalcis šiuos procesus reguliuoja ne vienas, o kartu su kitomis mineralinėmis medžiagomis ir vitaminais [6].

Vitaminas D, arba kalciferolis, yra bendrinis terminas, kuris nurodo riebaluose tirpių junginių grupę. 25[OH]D yra pagrindinė kraujyje cirkuliuojanti vitamino D forma. Jos skilimo pusperiodis trunka  2–3 savaites. Jis veikia kaulus, žarnyną, tačiau šis poveikis sudaro mažiau nei 1 proc. aktyvumo, kuriuo minėtas organizmo struktūras ir organus veikia pati aktyviausia vitamino D forma – 1,25-dihidroksi-vitaminas D (kalcitriolis). Šios medžiagos skilimo pusperiodis yra apie 4–6 val. Ji susijungia su ląstelių taikinių intraląsteliniais receptoriais plonajame žarnyne bei kauluose ir reguliuoja genų transkripciją. Jau žinoma, kad ši aktyvioji forma veikia per vienintelį vitamino D receptorių (VDR), kuris yra beveik visuotinai išreikštas visų branduolį turinčių ląstelių paviršiuje (pvz., žarnyne, kauluose, smegenyse, prostatoje, krūtyse, imuninėse ląstelėse, kraujagyslių lygiuosiuose raumenyse, kt.). VDR receptorius priklauso II klasės steroidinių hormonų receptoriams ir yra glaudžiai susijęs su retinoinės rūgšties ir tiroidinio hormono receptoriais. VDR svarbiausias biologinis poveikis yra skatinti enterocitų diferenciaciją ir kalcio absorbciją žarnyne. Kiti pasireiškiantys biologiniai efektai lemia didesnę fosfatų absorbciją žarnyne, stimuliuoja kalcio reabsorbciją iš glomerulų filtrato inkstuose, tiesiogiai slopina paratiroidinio hormono (PTH) atsipalaidavimą iš paratiroidinių liaukų bei reguliuoja osteoblastų funkcijas. Kalcitriolis stimuliuoja osteoblastų branduolių receptorių RANK ligando (RANKL) ekspresiją, o pastarieji skatina osteoklastų pirmtakes ląsteles virsti aktyviais osteoklastais. Osteoklastai ardo kaulinį audinį, iš kurio atpalaiduojamas kalcis ir fosforas. Tokiu būdu palaikomos stabilios jų koncentracijos kraujyje. Įvairūs moksliniai tyrimai, kuriuose nustatyta, kad  VDR ekspresuojamas daugelio organų ląstelių, sudarė prielaidą manyti, kad vitaminas D turi ir kitų, neklasikinių, funkcijų. Tiriamas vitamino D imunomoduliuojamasis poveikis, poveikis renino-angiotenzino sistemai, insulino sekrecijai, ląstelių apoptozei, piktybinių ląstelių proliferacijai, diferianciacijai, angiogenezei, kt. Taip pat ieškoma ir nustatoma sąsajų tarp vitamino D stokos ir įvairių ligų (astmos, depresijos, širdies ligų, cukrinio diabeto, nutukimo, onkologinių ir autoimuninių ligų).

Rekomenduojama vitamino D koncentracija kraujyje yra nuo 30 ng/ml (75 nmol/l) iki 50 ng/ml (125 nmol/l).

Vitamino D stokos epidemiologija

Padėties Lietuvoje apžvalga

2012 metais Medicinos diagnostikos ir laboratorinių tyrimų asociacijos narių laboratorijose atliktų bendrojo vitamino D tyrimų rezultatai parodė, kad lietuviams trūksta organizmui svarbaus vitamino D. Per pirmuosius 4 šių 2012 metų mėnesius ištyrus 240 į medikus besikreipusių įvairaus amžiaus pacientų kraują, paaiškėjo, kad net 86 proc. trūksta vitamino D.

Pasak Medicinos diagnostikos ir laboratorinių tyrimų asociacijos valdybos pirmininkės, gydytojos Eglės Marciuškienės, Lietuvoje nėra atliktų platesnių tokio pobūdžio tyrimų, tad šio tyrimo rezultatai buvo įdomūs pasižiūrėti, koks skaičius Lietuvos gyventojų turi vitamino D stoką ir kiek ši problema aktuali Lietuvoje. Atlikus vitamino D 25(OH) tyrimų rezultatų duomenų analizę, paaiškėjo, kad padėtis yra katastrofiška – beveik 9 iš 10 tirtų asmenų trūko vitamino D.

Apžvelgiant visų amžiaus grupių pacientus, kuriems per pirmuosius 4 šių metų mėnesius  atliktas vitamino D 25(OH) laboratorinis kraujo tyrimas, paaiškėjo, kad 36 proc. pacientų užfiksuotas vitamino D kritinis deficitas (mažiau nei 10 ng/ml), 40 proc. – deficitas (mažiau nei 20 ng/ml) ir 10 proc. – stoka (mažiau nei 30 ng/ml). Optimalus vitamino D kiekis nustatytas tik 13 proc. kraujo tyrimą atlikusių asmenų (rekomenduojama norma – 30–70 ng/ml).

Kritinis vitamino D deficitas 2–5 metų vaikų grupėje imtinai užfiksuotas 14 proc., deficitas – 50 proc., stoka – 21 proc. Amžiaus grupėje nuo 6 iki 18 metų kritinis vitamino D deficitas nustatytas 35 proc., deficitas – 61 proc., stoka – 4 proc. vaikų.

Tuo tarpu kita grėsmė, apie kurią nepagalvoja daugelis tėvų, duodančių vitamino D preparatų, yra hipervitaminozė ir toksinis vitamino D poveikis. Medicinos diagnostikos ir laboratorinių tyrimų asociacijos valdybos pirmininkė gydytoja Eglė Marciuškienė nuomone, jauni tėvai, neatsakingai duodami vitamino D preparatų savo kūdikiams ir neatlikdami tyrimų, juos nuodija.

Iš kūdikiams iki 1 metų atliktų vitamino D 25(OH) kraujo tyrimo rezultatų matyti, kad net 81 proc. mažylių turėjo rekomenduojamą optimalų vitamino D kiekį ir tik 9 proc. užfiksuota vitamino D stoka. Deja, kas 10 tirtam kūdikiui nustatytas toksiškas vitamino D kiekis, viršijantis 100 ng/ml ribą [29].

Tendencijos pasaulyje

Lietuvoje vitamino D nepakankamumo tyrimai dar tik atliekami, todėl tikslūs duomenys kol kas neskelbiami. Lietuvos žmonių populiaciją galima būtų palyginti su Kanadoje gyvenančiais žmonėmis dėl panašių oro sąlygų ir santykinai vienodai gaunamos natūralios UV spinduliuotės bei vienodų profilaktinių vitamino D dozių skyrimo ir vartojimo schemų. Kanadoje atlikti tyrimai parodė, kad net 97 proc. kanadiečių nustatomas nepakankamas vitamino D kiekis žiemą ir pavasarį. Tyrime HELENA (2012) 25(OH)D buvo įvertintas 1 006 paaugliams iš 9 Europos šalių. 39 proc. tiriamųjų  nustatytas nepakankamas (20–30 ng/ml) vitamino D kiekis, 27 proc. jo trūkumas (11–20 ng/ml), o 15 proc. reikšmingas trūkumas (11 ng/ml). F. Rikke  Andersenas su kolegomis 25(OH)D koncentraciją vertino 199 jaunoms mergaitėms iš 4 šiaurinių Europos valstybių (Danija, Suomija, Airija ir Lenkija). Jų amžiaus vidurkis – 12,6 metų. 92 proc. mergaičių  stebėta 20 ng/ml, 37 proc. – < 10 ng/ml 25(OH)D koncentracija.

Vitamino D šaltiniai ir mitybos rekomendacijos

Geriausi vitamino D šaltiniai

Su maistu gaunamas vitamino D šaltinis – kalciferolis. Ergokalciferolio (vitamino D2) randama augalinės kilmės maisto produktuose ­(tamsiai žalios spalvos daržovėse, brokoliuose, grybuose, avižose). Cholekalciferolis (vitaminas D3) yra gyvūninės kilmės. Daugiausia jo randama riebiose žuvyse (lašišos, kardžuvės, tunai), kiaušinių tryniuose, svieste, kepenyse, ikruose, piene. Pavyzdžiui, norint gauti rekomenduojamą vitamino D paros normą, reikėtų suvartoti 1 valgomąjį šaukštą menkių kepenėlių aliejaus, 85 g lašišos (neapdorotos termiškai), 250 g tuno, 10 kiaušinių arba net 2,5 kg fermentinio sūrio. Vidutinė Vakarų šalių dieta užtikrina mažiau nei 10 proc. vitamino D koncentracijos organizme, todėl dažnai išsivysto D hipovitaminozė.

Pagrindinį vitamino D kiekį organizme užtikrina jo gamyba odoje, veikiant UV spinduliams. Kai kurie tyrimai patvirtino, kad vienkartinės minimalios saulės ar UV spindulių apšvitos dozės prilyginamos geriamojo vitamino D 100–250 TV dozei, tačiau dėl pasikeitusio gyvenimo būdo (daugiau laiko praleidžiama uždarose patalpose, blogos klimato sąlygos, oro užterštumas) žmonėms reikėtų papildomai vartoti vitamino D papildų bei daugiau vitaminu D papildyto maisto. Ergokalciferolis (vitaminas D2) ir cholekalciferolis (vitaminas D3) gaminami vaistinių preparatų pavidalu. Abiejų šių vitamino D formų biologinis aktyvumas yra panašus, tačiau skiriant didesnes jų dozes, pastebėtas didesnis arba dažnesnis toksiškas vitamino D2 poveikis. Vitaminas D tiekiamas aliejinių ir vandeninių tirpalų pavidalu, taip pat gaminami koncentruoti geriamieji ar į raumenis švirkščiami vitamino D preparatai. Spiritinė vitamino D forma beveik nevartojama dėl kenksmingumo kūdikiui bei didelės perdozavimo rizikos.

3 lentelė. Vitamino D paros rekomendacijos

Amžius Rekomenduojama dietos norma* Viršutinė vitamino D suvartojimo riba*
0–6 mėnesių kūdikiai 400 1 000
6–12 mėnesių kūdikiai 400–600 1 000
1–10 metų 600–1 000 2 000
11–18 metų 600–1 000 4 000

*TV per dieną.

Hipovitaminozė

Vitamino D vaiko organizme gali trūkti, jei jo per mažai gaunama su maistu. Vienai rizikos grupių priklauso žindomi vaikai, nes jie  pradinę vitamino D dozę gauna iš motinos. Vadinasi, jei motinos organizme yra per mažas vitamino D kiekis, jo trūks ir žindomam kūdikiui. Taip pat vitamino D gali trūkti, kai per mažai būnama saulėje, ypač tamsaus gymio vaikams. Sergant tam tikromis ligomis, tokiomis kaip cistinė fibrozė, celiakija ar uždegiminė žarnų liga, sutrinka vitamino D ir jo provitamino rezorbcija žarnyne. Esant kepenų ar inkstų patologijai, sutrinka fosforo ir kalcio apykaita šiuose organuose.

Simptomai

Simptomai priklauso nuo vitamino D trūkumo organizme. Jei jis nėra didelis, simptomų gali ir nebūti, tačiau jei trūkumas ryškus, 3–4 savaičių kūdikis tampa neramus, blogai miega, prakaituoja, ypač pakaušio sritis. Sumažėja kūdikio raumenų tonusas, vargina nepastovus tuštinimasis. Laiku nepastebėjus ankstyvųjų rachito požymių ir nepradėjus gydyti, po 3–4 savaičių pradeda minkštėti kaukolės didžiojo momenėlio ir siūlių kraštai, suplokštėja pakaušis. Pradėjus sėdėti, kūdikiui susiformuoja rachitinė kupra, stuburo skoliozė, lordozė. Pakinta raumenų ir raiščių sistema: būdingas sąnarių, ypač kelių ir alkūnių, hipermobilumas, raumenų hipotonusas. Vaikas ilgiau negu priklauso pagal amžių nelaiko galvos, nesėdi, nesiremia kojytėmis, nevaikšto. Krūtinės ląsta įgauna varpo formą, diafragmos prisitvirtinimo vietoje susidaro įduba, deformuojasi krūtinkaulis. Galva esti didelė su atsikišusiais kaktos ir viršugalvio gumburais. Rachitu sergančiam vaikui netaisyklingai ir pavėluotai dygsta dantys, vėliau nei sveikiems vaikams užanka didysis momenėlis. Kūdikis pasidaro apatiškas, lėčiau formuojasi  refleksai, pakinta vidaus organų veikla, išsivysto hipochrominė mažakraujystė, padidėja kepenys ir blužnis, susilpnėja organizmo atsparumas. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikio persirgtas ir negydytas ar blogai gydytas rachitas vėliau gali blogai veikti vaiko augimą. Visam laikui lieka deformuotas skeletas, iškrypusios kojos, plokščiapėdystė, gali deformuotis dubens kaulai. Atsiranda pieninių, o vėliau ir nuolatinių dantų ėduonis.

Hipervitaminozė

Vitamino D hipervitaminozė – tai pavojinga organizmo būklė, atsirandanti dėl ūmaus arba lėtinio vitamino D perdozavimo. ­Ūmios hipervitaminozės simptomai pasireiškia pirmąją parą arba praėjus 1–2 savaitėms po vienkartinės didelės vitamino dozės pavartojimo, o lėtiniai simptomai išryškėja per 4–6 savaites, vartojant didesnes vitamino D dozes. Vitamino D perteklius kenkia ne mažiau nei jo trūkumas, todėl svarbu anksti pastebėti pirmuosius hipervitaminozės požymius: vaikui sumažėja apetitas, atsiranda pykinimas, vėmimas, polidipsija, poliurija, arterinio kraujo spaudimo padidėjimas, staigus svorio kritimas. Toliau vartojantis per dideles vitamino D dozes vaikas pasidaro irzlus arba mieguistas, netenka apetito, oda išsausėja, užkietėja viduriai, kraujyje atsiranda hiperkalcemija, sukelianti negrįžtamus įvairių vidaus organų, dažniausiai širdies, kepenų, inkstų, pažeidimus ir ankstyvą aterosklerozės išvystymą, atsiranda tachikardija, gali būti išklausomas sistolinis ūžesys bei paduslėję širdies tonai.

Pagrindinės vitamino D hipervitaminozės priežastys – vitamino D preparatų perdozavimas ar vartojimas, neatsižvelgiant į rekomenduojamas dozes. Beveik neįmanoma gauti per daug vitamino D iš tiesioginių saulės spindulių arba maisto produktų. Terapinė ir toksinė vitamino D dozės tarpusavyje skiriasi nedaug, todėl mamoms būtina kruopščiai registruoti, kiek vaikas gavo vitamino D (įskaitant ir vitaminą D, esantį pieno mišiniuose, polivitaminuose, kalcio preparatuose, žuvų taukuose). Tėvai vitamino D dozės savarankiškai koreguoti neturėtų, tai nusprendžia vaiką prižiūrintis gydytojas. Esant neaiškumui, kaip dozuoti vitaminą D vaikui, galima atlikti tyrimą vitamino D kiekiui nustatyti.

Vitamino D perdozavimas yra gydomas stacionare. Pagal rekomenduojamą koncentraciją reikia reguliuoti kalcio kiekį maiste, mažinti produktų, turinčių oksalatų. Svarbu riboti gyvulinės kilmės baltymų vartojimą (galvijų mėsa, paukštiena, žuvis), nes jie didina šlapimo pH. Riboti natrį, nevartoti vitamino C ir nutraukti vitaminą D. Esant inkstų funkcijos sutrikimui – skausmo kontrolė (nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, pakankamas skysčių kiekis (2,5 l/m2/p.), spazmolitikai, kalcio kalano blokatoriai. Vartojami diuretikai, pavyzdžiui, hipotiazidas po 1–2 mg/kg/p. esant hiperkalciurijai. Svarbu skirti šlapimą šarminančių (pH 6,5) magnio citrato, kalio citrato preparatų.

Diagnostika

Vaikams vitamino D apykaitos sutrikimai diagnozuojami remiantis anamneze, fizinio ištyrimo, laboratorinių kraujo tyrimų duomenimis. Pastarasis leidžia tiksliai diagnozuoti šio vitamino trūkumą, normą ar perteklių organizme. Tiksliausiai tai galima padaryti vitamino D (25-OH) tyrimu, kuris leidžia nustatyti tiek augalinės (D2), tiek ir gyvulinės kilmės (D3) vitaminą D.

4 lentelė. Vitamino D kiekio kraujyje normos

nmol/l ng/ml Vitamino D lygis
< 50 < 20 Sunkus vitamino D trūkumas
50–75 20–30 Lengvo laipsnio vitamino D trūkumas
75–125 30–50 Pageidautina vitamino D koncentracija
>125 >50 Hipervitaminozė

Galima atlikti papildomus biocheminius tyrimus, kurie padės diagnozuoti vitamino D trūkumą. Juos atlikus, nustatoma normali ar sumažėjusi kalcio, sumažėjusi fosforo, padidėjusi šarminės fosfatazės koncentracija kraujo serume. Taip pat randamas padidėjęs cirkuliuojančio parathormono kiekis kraujo serume.

Klinikinis atvejis

4 mėnesių bei palyginti mažo svorio pacientė atvyko į stacionarą dėl 3 dienas trunkančio viduriavimo, vėmimo, dehidratacijos ir letargijos. Pradiniai laboratoriniai tyrimai parodė hiperkalcemiją (serumo kalcis 18,7 md/dL, sumažėjęs PTH < 6 pg/mL). Pacientė hospitalizuota, jai skirta intraveninė infuzinė terapiją. Kitą rytą pacientė perkelta į didesnę ligoninę (Majo kliniką).

5 lentelė. Kūdikio ir motinos laboratorinių tyrimų duomenys įtariant vitamino D toksiškumą

Kūdikis Motina Normos intervalas suaugusiems
Ca (mg/dL) 18,7 9,6 8,6–10,3
Pi (mg/dL) 2,0 2,5–4,5
K (mmol/L) 3,6 3,9 3,6–5,2
Mg (mg/dL) 1,3 0,6–1,1
Kreatininas (mg/dL) 0,3 0,6 0,8–1,3
25(OH)D (ng/mL) 293 13 15–50
1,25(OH)D(pg/mL) 138 39 22–84
PTH (pg/mL) < 6 pg/mL 15–65

6 lentelė. Kūdikio serumo 24,25(OH)2D/25(OH)D santykis

25(OH)D 24,25(OH)2D 24,25(OH)2D/25(OH)D Laikas (dienos)
293 29,4 0,120 0
250 27,2 0,105 2
193 28,5 0,155 14
123 17,5 0,134 25

Atlikus tolesnius tyrimus, nustatyta hiperkalciurija ir inkstų kalcinozė. Hiperfosfatemija nebuvo stebėta (serumo fosfatai (Pi) – 1,9). Ligonė maitinama tik motinos pienu, taip pat profilaktiškai skirta vitamino D (skystoji forma Seeking Health, Liquid Vitamin D3). Renkant anamnezę, mama prisipažino, kad skirdavo didesnę vitamino D dozę, nei rekomenduojama preparato informaciniame lapelyje. Vietoj 1 lašelio buvo skiriama maždaug visa pipetė (lašintuvas) kiekvieną dieną 2 mėnesius. Mamos skaičiavimais, vaikas iš viso gavo apie 100 IU. Vartotas preparatas yra žinomas kaip OTC (over-the-counter drug, gerai žinomi preparatai), į kurio sudėtį įeina 25(OH)D3, 1,25(OH)2D3, 3-epi-25-OH-D3, 24,25(OH)2D3 ir vitaminas D3. Motinai atlikti laboratoriniai tyrimai (serumo kalcis, kreatininas, 25(OH)D3 ir 1,25(OH)2D3). Žindymas nutrauktas iki tol, kol moters laboratoriniai rodikliai neberodė vitamino D pertekliaus, kad pacientė negautų jo pertekliaus su pienu.

Šiame straipsnyje pristatomos pacientės atvejis įdomus 2 aspektais. Irzlumas, anoreksija, negalėjimas priaugti svorio, viduriavimas arba vidurių užkietėjimas, pykinimas, vėmimas ir dehidratacija yra ankstyvieji vitamino D intoksikacijos simptomai, o hiperkalciurija ir inkstų kalcinozė atspindi ilgalaikį, chronišką vitamino D (25(OH)D3) poveikį didelėmis dozėmis, kuris veda prie padidėjusių serumo kalcio fosfato produktų.

Neigiamas vitamino D (–D3 arb –D2) poveikis perdozavus bei fiziologinis atsakas pasireiškia hiperkalcemija, hiperfosfatemija ir padidėjusiu serumo kalcio fosfato produktu. Užsitęsusi hiperkalcemija, hiperfosfatemija, hiperkalciurija gali sukelti inkstų kalcinozę, inkstų akmenligę, kaulų rezorbciją ir audinių kalcifikaciją.

Pacientė gydyta rehidratacine terapija, kalcitoninu (poodinės injekcijos) bei bifosfonatais, dėl ko serumo kalcis ir 25(OH)D3palaipsniui sumažėjo ir pasiekė normos ribas per 3–3,5 mėnesių. Pakartotinio vizito metu pacientė (10 mėnesių) pasiekė normalų kūno svorį bei atitinka išsivystymo požymius pagal amžių. Nepaisant geros ilgalaikės inkstų funkcijos prognozės, nebuvo imtasi jokių intervencinių priemonių dėl inkstų kalcinozės.

Apibendrinimas

Atsižvelgiant į visuomenės susirūpinimą dėl vitamino D trūkumo ir jo sukeliamos naudos poreikį, pastaruoju metu vis dažniau pasitaiko atvejų, kai skiriamos didesnės dozės, nei rekomenduojamos vartoti. Kūdikiams, gaunantiems dideles dozes vitamino D, kyla pavojus susidurti su vitamino D toksiškumu. Turi būti nustatyti aiškūs saugos parametrai ilgalaikiam vitamino D vartojimui, ypač vartojant didesnes dozes. Reikia griežtai reguliuoti ne tik preparatų sudėtį, bet ir etiketes, informacinius lapelius, kuriuose turi būti aiškiai įspėta apie neigiamą poveikį bei rekomenduojamas ir toleruojamas paros normas.

Elvyra Vasilevskaja
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

Joana Vitėnaitė
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

Sandra Zaičikaitė
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

Šaltinis: http://www.medpraktika.lt/naujienos/naujiena/1023/Vitamino-D-nauda-ir-zala-auganciam-organizmui